Kopdamas nusprendžiau, kad dangoraižyje gyvent nenorėčiau, bet užkopęs ir apžvelgęs Vilnių iš viršaus persigalvojau. Diena bėgimui pasitaikė nelabai kokia (bent tiek gerai, kad nelijo, bet buvo tikrai šalta). Buvo problemų su organizacija - visą laiką nuo to momento, kai atvariau, iki tada, kai startavau praleidau eilėse. Visų pirma, tai laukiant kol patikrins spaudimą ir pulsą (t.y. sveikatos patikrinimas;)). Antra, laukiant kol gausiu numeriuką ir marškinėlius. Gerai, kad laiptinėj nebuvo eilės..
Bėgimas
Startas nuo kalniuko ir tada nyki laiptinė vien tik su vienintele pramoga - didėjančiais aukštų numeriais. Po dešimto aukšto jau keikiau save, kad nepabandžiau palaipiot kur nors prieš tai. Po kokio dvidešimto aukšto pasigirdo kažkokie garsai - pagalvojau, kad kas nors sugebėjo jau mane prisigint. Truputį dar pasistengiau ir prigyniau kažkokį bahuriuką, kuris pasirodo ir skleidė sunkius ir vargingus garsus. Kai aš jį aplenkiau - tai jis nusprendė pailsėt. Apskritai, jei kas nutiktų tai galimybės būtų tik dvi - arba varyt aukštyn, arba žemyn, nes visos kitos durys, atrodo, buvo užrakintos. Ir šiaip nuobodoka tol laiptinėj ir visiškai jokios motyvacijos. Pasiekus viršų buvo sąlyginai "linksma", nes toks jausmas, kad plaučius buvau pametęs ir lyg tai būčiau nurijęs ką tik nupeštą vištą. Šiaip tai mane truputį nustebino, nes didžiausia problema lipant buvo tai, kad uždusau, nors bėgiojant niekad tokių problemų kaip ir nekildavo. Aišku, po to tai, kad kokiam 12am aukšte jau kirto per kojų raumenis, bet vėliau, kaip ir dzin jau buvo. O trečia, kai apatiniuose aukštuose dar normaliai bėgau - tai galva suktis pradėjo, nes vislaik sukies į dešinę.
Taigi galutinis rezultatas - 4 minutės ir 53 sekundės. Kadangi neturiu galimybės palygint su kitais , tai sunku pasakyt, kaip rezultatas atrodo bendroj visumoj. Šiaip vienas bahuriukas užlipo per 3 minutes ir 10 sekundžių ir kaip supratau pagerino praeitų metų rekordą. Taigi, laukiam oficialių rezultatų www.hanner.lt/begimas/
Summa summarium:
- trūko tikslinio pasiruošimo - t.y. pabandymo palaipiot laiptais;
- galbūt pritrūko normalaus apšilimo, nes visą laiką teko pralaukt eilėse šalant;
- vis dėlto, manau, kad neišnaudojau visų savo galimybių, pirmiausia, dėl to, kad buvo sunku paskirstyt jėgas, nes niekad nekopiau laiptais laikui, o antra, kad kažkuriais momentais tai psichologiškai silpnai laikiausi (t.y. nereikalavau iš savęs maksimumo).
- gera unikali idėja;
- jei būtų geras oras - gautųsi labai geras renginys;
- organizacija: laukt eilėse šąlant nėra pats nuostabiausias dalykas: organizatoriai galėjo pasimuliuot dalyvių srautus su kokia Stella, GPSS ar kita tokio tipo simuliacijom rengt ir vykdyt skirta programa ir tada atitinkamai pasiplanuot kitaip renginį. Arba buvo galima priimt daugiau numerius dalinančių mergaičių. Arba buvo galima dalinti numerius viena diena prieš tai. Sprendimų yra.
- lipant laiptais nuobodu. Jokių plakatų, jokių kamerų, jokių palaikymo komandos narių. Įrengus keletą kamerų, būtų galima transliuot vaizdą iš laiptinės tiesiogiai į renginį kitiems dalyviams ir žiūrovams, o taip ir motyvacija pasistengt būtų didesnė. Bent jau muzikos galėjo paleist laiptinėj - lauke skambėjo tokia neblogai tinkanti lipimui.
- dalyvio numeris. Čia gal ir smulkmena, bet man labai nepatiko, kad numerį reikėjo atiduot. Aš šiaip mėgstu juos ant sienos pasikabint kaip prisiminimą. O jie kur panaudos tą numerį? Kitiems metams? Atminčiai turėsiu tik tai ką prisiminsiu bei plakatą:
Laukiam rezultatų ir naujų iššūkių!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą